Kaip prisijaukinti senatvę?
Senatvė dažniausiai pasibeldžia nelaukta. Kalbėti apie ją – neįprasta, nemalonu. Kaip atverti duris senatvei? Kokiais uždaviniais nešina ji ateina? Kas yra senatvės išaukštinimas ir kodėl senti katalikiškoje visuomenėje daug maloniau? Galų gale, ar tikrai ateina metas, kai turime įsivaikinti savo tėvus?
<…>
Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos vadovas profesorius Albinas Bagdonas sako, kad neįmanoma objektyviai pasakyti, kada ateina senatvė: „Tai individualus dalykas, kuriam įtakos turi genetika, gyvenimo būdas, klimato sąlygos, mityba, polinkis į stresą, imuninė sistema ir aibė kitų veiksnių. Kūnas sensta vienaip, psichologinės žmogaus savybės – kitaip, o šie procesai dar ir nebūtinai vyksta išvien. Nevienoda atskirų sistemų raida dar vadinama heterochroniškumu. Vienas tokių sistemų raidos neatitikimų pavyzdžių – Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, atsirado ankstyvosios senatvės reiškinys, kai jauną žmogų kamuoja išoriniai senatvės požymiai.“
<…>
Kokie gi tie senatvės uždaviniai? Anot profesoriaus, senatvė turėtų būti prisijaukinama palaipsniui, nes staigius pokyčius visuomet lydi nerimas. Šiam gyvenimo etapui būtina pasiruošti iš anksto, su artimaisiais apsvarstant, kaip aš gyvensiu po 10–15 metų. Vienas svarbiausių senatvės uždavinių – kuo ilgiau išlikti savarankiškam, nes pagalba nėra nei lengvai teikiama, nei lengvai priimama. Labai svarbus uždavinys – plėtoti socialinius ryšius, susirasti širdžiai mielos, prasmingos veiklos. „Mano kartos žmonėms, gimusiems ir augusiems kaime, artima sodininkystė, žemdirbystė – neturintieji žemės sklypelio lai augina gėles namuose. Vienas prasmingų užsiėmimų (jei nėra kitų) galėtų būti daug laiko reikalaujanti veikla – sudaryti savo giminės genealoginį medį, kurį paliksite ateinančioms giminės kartoms“, – pataria mokslininkas.
Pilną straipsnį rasite: http://www.asirpsichologija.lt/index.php?id=433&category=7
