Profesionali senukų priežiūra namuose

Skambinkite dabar:

(8-636) 96644

Darbo valandos Pirm- Penkt

09:00 - 19:00

UŽSIREGISTRUOKITE SUSITIKIMUI Susisiekite dabar

Dažnai griūvančių senų žmonių reabilitacijos ypatumai

Senėjimas tampa vis aktualesnė tema, nes senyvo amžiaus žmonių populiacija vis didėja, taigi didėja ir įvairių ligų ir būklių skaičius. 2004 metais Lietuvoje gyveno 3,398,929 gyventojų, o šiuo metu Lietuvoje gyvena tik 2,943,472 gyventojų. 2004 metais 23 proc., o šiuo metu net 27,2 proc. Lietuvos gyventojų yra vyresni nei 65 metai. Mokslininkai prognozuoja, kad Europoje gimstamumas didės nežymiai, tačiau vidutinė gyvenimo trukmė ilgės, dėl to iki 2050 metų senyvo amžiaus žmonių daugės. 2011 metais A. Juozulyno ir bendraautorių Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis vieną kartą per metus griūva 30,8 proc. moterų vyresnių nei 60 metų. 2009 metais M. Tamulaitienės ir bendraautorių atlikto tyrimo duomenimis bent vieną kartą per 12 mėnesių griūva 35,3 proc. Vyresnių nei 65 metų moterų ir net kas penkta griuvusioji per metus griuvo du ir daugiau kartų.

Skirtingose šalyse griuvimų dažnis skiriasi, pavyzdžiui Kinijoje per metus nugriūva 6–31 proc. senyvo amžiaus žmonių, Japonijoje – 20 proc., o Pietų Amerikos regione 21,6–34 proc. Griuvimo metu asmenys dažniausiai atsiremia rankomis, todėl yra padidėjusi tikimybė susilaužyti rankos kaulus.

 

<…>

 

Norint sumažinti griuvimų dažnumą reikia senyvo amžiaus asmenis įtraukti į raumenų stiprinimo ir pusiausvyros ugdymo programas, pritaikyti namų aplinką, sumažinti vartojamų medikamentų skaičių, reguliuoti arterinį kraujospūdį bei gydyti kardiovaskulines ligas. Pagrindiniai sveikatos priežiūros specialistai, vykdantys visapusišką griuvimų prevenciją, yra kineziterapeutai ir ergoterapeutai. Ergoterapeutai turėtų konsultuoti senyvo amžiaus žmones, kaip tinkamai reikėtų įsirengti ar pritaikyti namų aplinką, kad išvengti griuvimų.

 

Parengta pagal

Kristinos Kubiliūtės

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos katedra

Straipsnį žurnale Gerontologija 2014; 15(3): 193–199