Profesionali senukų priežiūra namuose

Skambinkite dabar:

(8-636) 96644

Darbo valandos Pirm- Penkt

09:00 - 19:00

UŽSIREGISTRUOKITE SUSITIKIMUI Susisiekite dabar

Visus tabu griaunanti R. Vanagaitės išpažintis: mes gyvename per ilgai!

Šiuolaikinė medicina taip pažengusi, kad iš mirties nagų ištraukia žmones, kurie anksčiau mirdavo natūraliai. Tik ar tolesnis jų gyvenimas vertas šių pastangų, ar apskritai verta dirbtinai pratęsti žmonių gyvenimą, klausia žinoma visuomenės veikėja Rūta Vanagaitė. Jos manymu, mes gyvename per ilgai. Rūta Vanagaitė© Organizatorių archyvas Susiję straipsniai: R. Vanagaitė: Lietuva vis dar konkuruoja su Holokaustu  (130) Pavyzdys, kaip dirba Rusijos propagandos mašina: viskas buvo surežisuota!  (822) Asmeninė patirtis: tėvams aukotis neverta Eidama į politiką R. Vanagaitė turėjo vieną tikslą – pakeisti padėtį senelių slaugos srityje. Kai nepavyko išjudinti didžiulio biurokratinio aparato ir teko pripažinti, kad valstybei senukai nerūpi, visą savo 10 metų patirtį, kai jai pačiai teko susidurti su tėvų slauga, ji sudėjo į knygą „Pareigos metas“. Autorei nėra jokių tabu – pradedant nuo to, kiek kainuoja ori senatvė, baigiant tuo, ar verta gyventi taip ilgai. R. Vanagaitės teigimu, ši knyga – jos atsisveikinimas su Vilniaus miesto Taryba. Prisimindama savo pirmuosius kadencijos metus ji pripažįsta, kad niekas negalėjo suprasti, ko ji taip blaškosi: jai reikia pastatų arba postų? Vienų globos namų direktorė pasikvietė ir tiesiai uždavė šį klausimą. Politikė nesusimėtė ir pateikė sąrašiuką: kad tarp ligonių būtų širmos, kai jie miršta, kad koridoriuose atsirastų šaldytuvai, kuriuose artimieji galėtų palikti atneštą maistą, kad nebūtų šešiaviečių palatų, kad pasibaigus lankymo valandoms artimieji nebūtų išvaryti, kai jie atsisveikina su mirštančiuoju. Kai įstaigos vadovė suprato, kad reikia tik tiek, kad būtų palikta ramybėje, visa tai buvo įgyvendinta. „Turiu dešimties metų praktinę tėvų slaugymo patirtį ir mano didžiausia knygoje skleidžiama erezija, kad neverta tėvams aukotis. Kai moralizuojama, kad tėvai vaikystėje man užpakalį šluostė, o dabar aš jiems turiu tai daryti, nieko panašaus nėra. Viena, kai šluostai žavingus savo vaikų užpakaliukus ir džiaugiesi jų kiekviena diena, kita, kai dešimtmečius tai turi daryti savo tėvams. Nėra šiuo atveju jokios simetrijos. Manau, kad laikai taip stipriai pasikeitė, kad ilgus metus pasiryžti slaugyti savo tėvą ar motiną namuose yra savižudybė. Tačiau yra kaip, Lietuvoje turime dvi galimybes – atiduoti tėvus į instituciją arba slaugyti juos patiems namuose, nes paslaugų į namus Lietuvoje nėra ir nenusimato. Samdyti slaugę dienai? Ji ateis tik aštuonioms valandoms, o kas bus likusiomis? Juk tavo tėvas ar motina gali šaukti naktimis, iškristi iš lovos, tu neturėsi atostogų, jokio laiko sau. Jeigu turi vyrą, vaikus, tavo šeima žlugs. Apie 63 proc. slaugančiųjų savo artimuosius suserga depresija. Tad apie kokią pareigą kalbame? Kas suserga depresija augindami vaikus? Mano sesuo septynerius metus slaugė motiną, taupydama šeimos pinigus, bet mirė pirma“, – atviravo pašnekovė. Pasak politikės, per pastaruosius keletą metų globos namų padaugėjo nuo 200 iki 500. Iš jų tik pusė turi teisę teikti sveikatos priežiūros paslaugas. Kas vyksta likusiuose – niekas nežino, tačiau per metus globos namuose miršta trečdalis pacientų. „Manau, niekas nesuvokia, kad artėja sidabrinis cunamis, kai bus labai daug senų žmonių ir nebus kam jų prižiūrėti, nes jauni žmonės išvažiuoja. Todėl mes visi sueisime į tą pačią vietą, tik ar bus, kas mus prižiūri? Globos namuose šiuo metu dirba tik pagyvenusios slaugytojos, o jaunos išvažiuoja prižiūrėti senukų užsienyje už visai kitus pinigus. Taigi kas mums šluostys užpakalius, kai nebus šių pagyvenusių moterų sužalotomis nugaromis?“ – svarstė R. Vanagaitė. Po pusmečio palūžta visi Pašnekovės teigimu, nesvarbu, ar jūs atiduosite tėvus į globos namus, ar bandyti tai daryti patys, vis tiek jausite kaltę. Tai tarsi užburtas ratas. „Mes turėjome pasirinkimą – arba sesuo eina dirbti, arba aš dirbu už du ar tris ir moku jai atlyginimą už mamos slaugą. Kartais atėjusi rasdavau seserį užsidariusią savo kambaryje ir visu garsu pasileidusią muziką. Aš priekaištaudavau – kaip ji taip galinti. Tik vėliau, kai ji mirė, supratau, kad tiesiog neatlaikydavo, nes mama visą dieną galėdavo verkti arba šaukti. Visi patarimai išeiti pasivaikščioti, įkvėpti gryno oro – tik degtukai mirusiajam į akis, nes tu žinai, kad yra labai blogai ir bus dar blogiau. Demensija sergantys tėvai tavęs neapkabina, nepabučiuoja, nepadėkoja, kad taip gražiai juos prižiūri. Jie gali tave mušti, rėkti ant tavęs, gali tavęs nepažinti. Kaip turi jaustis aukodamas jiems savo gyvenimą? Tėvai nepagimdė mūsų tam, kad taip gyventume, kad pultume į depresiją, norėtume nusižudyti, kad pražudytume savo gyvenimą. Žinoma, tėvai nori gyventi kartu. Bet tai jau egoizmo, o ne tėviškos meilės apraiška. Aš važiuodavau pas tėvą į globos namus kasdien ir kasdien jį rasdavau sėdintį koridoriuje ir kiekvieno klausinėjantį, ar jis nematė Rūtos Vanagaitės. Pradėjau važinėti du kartus per dieną, bet supratau, kad niekas nesikeičia, nes jis neatsimena, kad buvau“, – atviravo moteris. Prieš ryždamasi pasiimti tėvą pas save namo ji tarėsi su psichiatre, kuri įspėjo: jeigu žmogus slaugo savo artimąjį namuose, žmogus palūžta po pusmečio: prasideda depresija, piktnaudžiavimas alkoholiu arba mintys apie savižudybę. O jei žmogus mano, kad jis jaus per didelį kaltės jausmą, kad neprižiūri tėvų pats, atidavė tėvus, ateis laikas, kai bus taip sunku, kad ims kamuoti mintys, kodėl jis nemiršta. Tuomet kaltės jausmas jau bus su niekuo nepalyginamas. Ir tai atsitinka visiems. Tad ar ne geriau atiduoti tėvus į profesionalų rankas, juos ten lankyti kad ir tris kartus per dieną, bet neprarasti savo gyvenimo, nepaversti savo namų pragaru, neišvaryti savo vaikų, kurie nenori grįžti namo, į gatvę… Kada žmogus jau yra ne žmogus „Šiandien žmonės gyvena per ilgai. Jie išgelbėjami po labai sunkių insultų ir nors tai kaip ir nebe gyvenimas, tas žmogus gyvas. Todėl mano knygoje yra atskiras skyrius – „Netęsime užsispyrėliško gydymo“. Kai mano abu tėvai nustojo valgyti ir gerti, iš pradžių blaškiausi, ką daryti, kol neperskaičiau internete, kad jiems nėra blogai. Organizmas – kaip kompiuteris, jis išsijunginėja pats ir tai natūralu. Tada supratau, kad mano mamai iš visų gyvenimo malonumų liko tik malonumas kvėpuoti. Ar būtina plėšti burną ir grūsti vamzdelius, kad ji ir kvėpuoti negalėtų? Mano tėvui, kai jis nustojo gerti, prijungė lašelinę, tačiau pradėjo sproginėti jo venos ir vis tiek teko jos atsisakyti… Kai aš klausdavau, ar jam gerai, jis sakydavo: „O, kaip man gerai“. Dėl dehidratacijos žmogus intoksikuojasi ir atsiduria maloniame transe, kažką mato, regi ir esant tokios būsenos išėjimas nėra skausmingas… Kiek man reikėjo skaityti, bendrauti su žmonėmis, kad tai suprasčiau. Kas nori, tegu kaltina mane, kad raginu žmones marinti badu. Iš tiesų raginu neversti jų gyventi. Nekalbu apie eutanaziją, kalbu apie natūraliai ateinantį laiką mirti. Pagaliau priešinimasis gamtai kainuoja didžiulius pinigus. Vien viena para reanimacijoje – 7 tūkst. litų“, – svarstė pašnekovė. R. Vanagaitė atviravo pasirašiusi raštą, kuriame nurodė nenorinti, kad jai būtų taikomos agresyvios procedūros, kai pati savo valios negalės pareikšti. Tačiau medikai jai paaiškino, kad vis tiek turės bet kokia kaina stengsis ją išgelbėti, nes kiekvienas žmogus nori gyventi. „Aš ginčijuosi – gulėsiu be sąmonės, aptemusiu protu, nepažinsiu artimųjų, todėl tai būsiu ne aš. Tik kažkoks žvėriukas mano viduje kabinsis į gyvenimą. Kol esu mąstanti, jaučianti asmenybė, nenoriu, kad mano gyvenimas taip tęstųsi. Suprantu, kad tai rimta dilema – kada žmogaus nebelieka. Man priimtina teorija, kad mirtis turi keturias stadijas. Pirmoji stadija yra socialinė mirtis, kai žmogus atsiriboja, nedalyvauja visuomenės gyvenime, niekuo nesidomi, toliau seka psichologinė mirtis, kai miršta asmenybė. Tuomet belieka klinikinė ir biologinė mirtis. Žmogus, išgyvenęs pirmąsias dvi mirtis, man yra miręs. Jeigu mano širdis iš paskutiniųjų varinės kraują, tai jau ne gyvenimas. Ar verta pratęsti tokią egzistenciją, kai niekas iš artimųjų tavęs neprisimins, koks buvai žmogus, nes jiems įsirėš paskutinis tavo gyvenimo etapas, kai tampi šlykštus tiek fiziškai, tiek moraliai“, – drąsiai mintis dėstė knygos autorė. Ar verta dirbtinai pratęsti žmonių gyvenimą? Vilniaus universitetinės slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninės Neurologijos skyriaus vedėjas Jobūbas Fišas šios temos nelinkęs vertinti vienareikšmiškai. „Ar verta dirbtinai pratęsti žmonių gyvenimą? Iš tiesų nėra labai aiškios ribos, kada reikia nutraukti pagalbą, o kada ją reikia tęsti. Būna, kad pacientas nustoja valgyti ir gerti, tačiau po kurio laiko dažnai situacija pasikeičia, tereikia kurį laiką jį maitinti dirbtiniu būdu. Patirtis rodo, kad labai dažnai atvejis, atrodo, beviltiškas, kad jau nieko čia nepadarysi, tik laiko gaišimas ir lėšų švaistymas, o vėliau pasirodo, kad pastangos pasiteisino. Yra daugybė pavyzdžių, kai medikai nuleidžia rankas, o jis ima ir prisikelia. Yra toks garsus sindromas, aprašytas dar viduramžiais: vienuolis su didžiuliu augliu atvyko į nakvynės namus, visi manė, kad jis tuoj numirs, bet kai kitą rytą jis atsikėlė, auglio nebebuvo. Šis atvejis aprašytas kaip stebuklingas pagijimas, tačiau kiekvienas gydytojas per savo praktiką susiduria ne su vienu tokiu atveju. Kalbant apie senatvinę demensiją, kai aišku, kad viskas tik blogės, vėlgi sunku pasakyti, ką jaučia žmogus. Juk net ir tokiu atveju kažkoks sąmoningumas vis dėlto likęs. Taigi kada jų nebegydyti? Mes matome skausmą artimųjų akyse, kai pranešame, kad nieko jau čia nepadarysi… Tačiau būna ir tokių atvejų, kai liga progresuoja ir jau visiems yra blogai, jau artimieji sielos gilumoje galvoja, kad tik greičiau jis numirtų. Ligoniai nusiplėšia sauskelnes, išsitraukia ekskrementus, kiša į burną, šlapinasi po visą palatą čiurkšlėmis, šaukia, daužo lovą, susižaloja patys. Tai košmariškas vaizdas. Tačiau visi žmonės nori gyventi. Ir jeigu jie tvirtina priešingai, jie koketuoja. Jei žmogui nėra demensijos, jis tik serga kokia nors sunkia liga, jie kabinasi į gyvenimą. Jie nori pamatyti šviesą, pasikalbėti, pajausti oda aplinką. Kai kuriais atvejais gal ir būna, kad jie pavargsta nuo ligos, bet tai nėra dažnai, neapsigaukime“, – svarstė medikas. Kita vertus, medikas pripažino, kad tam tikrais atvejais, matant, kad situacija labai sunki ir pacientui, ir artimiesiems, taikomas vadinamasis pasyvumo principas, kai tiesiog nesistengiama žūtbūt visomis įmanomomis priemonėmis gydyti, pavyzdžiui, plaučių ar inkstų uždegimo ir infekcija per keletą dienų jį pasiglemžia. Kitaip tariant, nėra terapinio atkaklumo, nors šiuolaikinės technologijos dirbtinės kraujotakos ar dirbtinės kvėpavimo sistemos pagalba net numirusį žmogų gali išlaikyti gyvą.

 

Straipsnį galite rasti Delfi naujienų portale: http://www.delfi.lt/sveikata/sveikatos-naujienos/visus-tabu-griaunanti-r-vanagaites-ispazintis-mes-gyvename-per-ilgai.d?id=66314430